Laiko vis mažiau ir mažiau, beveik nėra kada prisėsti net parašyti apie pažiūrėtą filmą ar kokį kitą įdomesnį įvykį mano gyvenime. Kasdien vis sakau sau, kad turiu išmokti išnaudoti tą laiką kuris man duotas, reikia daugiau pastangų. Praėjusią savaitę pamačiau net keletą filmų, vienas tokių, kurie paliko gilesnį įspūdį, buvo “Katynė”, žinomo lenkų režisieriaus Andrzej Wajda kūrinys apie masines Lenkijos karininkų žudynes 1940 m. Katynės miške, įvykdytas sovietų. Filmas istoriniu požiūriu gal ir neblogas, atskleidžiamos istorinės detalės, daug jausminių scenų, gal kiek stipresnį įspūdį daro stipriai išreikšti karininkų artimųjų - motinų, žmonų, dukterų ir sūnų likimai, kurie persipina su tragiškais įvykiais. Puiki vaidyba.
Prieš keletą savaičių baigėsi tarptautinis kino festivalis “Kino Pavasaris”. Mano manymu, tai bene svarbiausias metų įvykis kino megėjų ir kinomanų gyvenime. Reikia pripažinti, kad kino kultūrai ir apskritai kultūrai nėra skiriama daug erdvės ir laiko, tad kiekvienas toks festivalis, tai tarsi gaivus pavasario dvelksmas, turbūt todėl ir vadinamas kino pavasariu. Galiu pasidžiaugti, kad ir man pavyko pamatyti keletą filmų iš šiemetinio festivalio programos, o ji buvo išties turtinga ir gausi. Taigi vienas tokių filmų, kurie man paliko įspūdį, buvo “Skafandras ir drugelis” ( Le Scaphandre et le papillon), režisierius Julian Schnabell. Tai tikru įvykiu paremta istorija, kurios pagrindinis veikėjas mados žurnalo “Elle” redaktorius Jean - Dominique Baubby patiria insultą ir lieka visam gyvenimui paralyžuotas ir priklausomas nuo kitų. Savo būseną jis įvardija kaip buvimą skafandre, iš kurio jis bando išsiveržti. Jis sugeba judinti tik kairiąją akį, kuri jam yra tarsi bendravimo gija, jungianti su pasauliu. Didžiausias stebuklas tame, kad mirkčiodamas akimi, vienas mirksnis 'taip”, du mirksniai “ne”, jis savyje atranda jėgų sudėti savo svajones, savo sapnus į knygą, pavadinimu “Skafandras ir drugelis”, kuri tapo betseleriu, tačiau jau po autoriaus mirties. Filmas prikausto nuo pat pradžios iki pabaigos, leidžia kartu keliauti ir atrasti, buvau sužavėtas filmo grožio .
Pavasarėja, o su geru oru ateina ir ypatingi momentai. Vienas iš tokių momentų, tarptautinis kino festivalis KINO PAVASARIS, kuris jau startavo praėjusią savaitę Vilniuje. Taigi, visi keliai veda į kino festivalį. Praėjusį savaitgalį pasižiūrėjau “Įsimylėti iš pirmo žvilgsnio” (Coup de foudre) su Isabelle Huppert. Tai melodramiška istorija apie dvi moteris, patyrusias asmenines dramas II pasaulinio karo metais Prancūzijoje. Jos blaškosi savo sprendimuose ir svajonėse, nelaimingos dėl savo santuokų, kurių galutinis rezultatas iširusios šeimos.
Vakar nutariau šiek tiek atsipalaiduoti ir nueiti į kokį lengvo turinio filmą, taigi pasirinkau “Definitely, Maybe” arba lietuviškai verčiant “Be abejo, turbūt”. Filmas iš ties lengvas, neįpareigojantis įtemptai žiūrėti, romantikams turėtų patikti. Filmo turinys labai paprastas: trys meilės istorijos, trys išsiskyrimai ir vienas klausimas, kuri iš jų? Šiaip kai kurios vietos gana įdomios, kai kur belieka stebėtis vaikų ankstyvu domėjimusi suaugusių gyvenimu. Kai kur netrūksta aštrių prieskonių, šiek tiek banalybės ir ant viršaus nemažai romantikos, skonis ? Spręskite patys.
Metų pradžioje išpuolė galimybė keliauti į Izraelį, buvo tikrai cool kelionė, nors tiesa sakant skrydis išvargino. Beje praktiškas patarimas: kurie keliausite kada į Izraelį, apsišarvuokite kantrybe, nes laukti oro uoste teks ilgai, labai ilgai. Žinoma gera pusė ta, kad kiekviena kelionė neapseina be įspūdžių, tad čia šiek tiek vaizdelių, tai kas liko po mano kelionės.
Kiekvienas muzikos instrumentas turi savo istoriją, viena tokia istorija nuveda į 1968 m. Prahą, kur prasideda ši nuostabi, bet tragiška istorija. Veiksmas vyksta tiek 1968 m. Prahoje, tiek prieš II Pasaulinį karą Vienoje, elitinėje muzikos mokykloje, kurioje susikryžiuoja dviejų jaunų muzikantų Jeno ir Davido likimai. Man asmeniškai įstrigo filmo muzika, ji tarsi tave įtraukia į veiksmo sukūrį, neleidžia atsiplėšti, tiesiog užpildo visą tave. Kitas momentas herojų charakteriai, jie kupini dramizmo, beprotiškos aistros ir šėlimo, žiūrėdamas šį filmą, jaučiausi tarsi pats būčiau šio filmo herojus. labiausiai man įstrigo ši mintis: ” Muzika ir kardu mes užkariausime pasaulį. Visur, kur eisime, mus girdės!”… Filmas vertas dėmesio.
Nutariau ir aš įsilieti į taip vadinamų blog’ų sukūrį ir pabandyti dalintis tuo, tai kas mane “veža”, t. y. kino filmai, kelionės, knygos ir šiaip visokios įdomybės, kurios prideda prieskonių kartais drugname buvime. Tikiuosi kažkas iš to išeis, o jei ir ne, tai bus erdvė, kur mano mintys galės sau klajoti. Taigi iki malonaus :))
